spurstėti

spurstė́ti, spùrsta, -ė́jo 1. žr. spurdėti 1: Ko teip spùrsti, gal nori ištrūkt? Sb. Da tu spurstėsi kaip ožys, turgun vedamas! Šmn. Spurstė́k nespurstė́k, pagavau – nebeištrūksi Mžš. 2. Vb žr. spurdėti 6: Ji tiek spùrsta, tiek nepatenkyta Šd. Jeigu ims (ves), tai ir eik, nespurstė́k Mžš. Nespurstė́k tamsta, bo jeigu spurstė́si, tai negausi Pn.